Artist Statement

The most essential part of my work is related to sculpture as a category of action and thinking. I am interested in the relationship between the human body and tangible space, as well as visible surfaces, and also its relationship with other tangible and visible objects­­ - in other words, the relationship of sight, thought and action. While making art, I react to the environment, so my works are like responses matured over certain periods of time. Thus my ideas are a consequence of observation and reflection, so I do not try to define or describe them, nor do I try to look for them in the history of art. My relationship with art is philosophical and existential. I use different materials in my work, depending on the concept and context.

Personally I prefer long-term processes and phenomena to short impressions, as they simply have “more weight” than individual signals and random impulses.  Therefore, I usually create a series of works linking different aspects, such as locations, background and history.

English translation by Asta Žemaitytė-Stewart

 

Pati esminė, centrinė mano kūrybos dalis yra susijusi su skulptūra. Man skulptūra yra ir veiksmo, ir mąstymo kategorija. Mane domina žmogaus kūno santykis su juntamąja erdve bei regimaisiais paviršiais, taip pat jo santykis su kitais juntamaisiais ir regimaisiais kūnais, žodžiu, žvilgsnio, minties ir veiksmo santykis. Savo kūryba reaguoju į aplinką, todėl mano darbai yra tarsi atsakymai, subrandinti per tam tikrus laiko tarpus. Mano idėjos yra tiesiog stebėjimo ir apmąstymo pasekmė, tad aš nesistengiu nei jų įvardinti, nei apibūdinti, nei ieškoti meno istorijoje. Mano santykis su menu yra filosofinis, egzistencinis. Savo kūriniams naudoju įvairias medžiagas, priklausomai nuo sumanymo bei konteksto.

Kadangi man pačiai atmintyje stipriausiai užsifiksuoja ilgalaikiai procesai ir reiškiniai, jie tiesiog turi „daugiau svorio“ negu pavieniai signalai ir atsitiktiniai įspūdžiai, tai aš dažniausiai kuriu ne atskirus darbus, o jų serijas, kartais tiesiog pačias jungtis, siejančias kontekstus.

 

The following text focuses on my site-specific works which I have been developing and exhibiting during the last five years.

In general, these works can be understood as mosaic-like pixelated images of particular places (cities to be seen as landscapes) referring to an aspect ratio of 4:3 or 16:9, yet, made without the use of electronic devices. They result from long-term observations, and are situated between the media video and drawing. Furthermore, these works can also be read as maps (visual representations of an area) combining many different layers and perspectives all of which derive from a subjective point of view. The distances between places are completely unimportant, only the internal-subjective connections between them are displayed.
While political maps focus on showing territorial borders, and while cartographers omit some details, my works can be read in many different ways including “political” or “physical” ones: in fact, the viewer decides how to read my “maps,” in a subjective-hierarchic way, which is further intensified by visitors’ various visual understandings shaped by different cultural boundaries and perspectives.
Comparable to a computer map, which consists of pixels, my work is composed of pixel-like elements as well. There are also differences in width/length proportions of computer and video pixels. Nevertheless, as the smallest, atomic-like unit (similar to a pixel on the computer screen), I have chosen a sugar cube. The pixelation of an image can be affected by its proportion, position, and gaps: I combine of all these parameters. Moreover, despite internationally regulated rules and standards, I discovered that the sugar cubes’ proportions vary from country to country. Thus, depending on the location, I combine sugar cubes from different local brands.
For example, the work “Beyoğlu_rewind” was created during my latest stay in Istanbul (October/November 2010, art-homes artist exchange project) in an old apartment in Beyoğlu, showing locally distinct aesthetic characteristics of the room together with my own subjective perception of Istanbul, thereby, defining this apartment as the starting point of this work.
My site-specific works were created during art-in-residence programs in different locations (e.g. Szeczecin Lagoon (germ. Stettiner Haff), Poland; European Artist Exchange Program, 2009; Istanbul, art-homes artist exchange program, 2010), or were produced for a particular place like Hamburg (ELBLINES 16:9, Hamburg Horizon), where the work was installed at a very low height allowing an overall perception only when moving and changing position).

 

 

 

Giedrė Legotaitė
ATMINTIES JUNGIMAS P.GILYTĖS INSTALIACIJOJE „DANGUS VIRŠ KAUNO“
Rugsėjį Kauno Kolpingo kolegijos vestibiulyje buvo pristatyta Patricijos Gilytės specifinės vietos instaliacija „Dangus virš Kauno“. Instaliaciją menininkė padovanojo kolegijai, tad ją vis dar galima apžiūrėti šioje mokslo įstaigoje. Pateikiame menotyrininkės G.Legotaitės mintis apie instaliaciją.


Nuolatos bandoma įvardinti pasaulio skirtybes, norint pabrėžti atskiro asmens / objekto savastį, individualumą ar įrodyti jo autentiškumą. Noras kuo labiau išgryninti materiją ar mintį (esmę) nuveda prie detalės, kai matoma tik maža visumos dalis. Kartais dėl to  prarandamas / užmirštamas supratimas, koks yra visas vaizdas. Tačiau detalė, naudojama kaip simbolis, yra pajėgi perduoti žinutę.
Menininkei P.Gilytei artimas jungimo, kaip esminio veiksmo, principas. Tačiau jungimas atsiranda po prieš tai įvykusio skaidymo proceso. Specifinės vietos instaliacijoje „Dangus virš Kauno“ menininkė porolono gabalėlius dėlioja, siekdama perteikti realų ir įsivaizduojamą Kauno miesto žemėlapį: „Šiame darbe jungiu tiek senamiesčio, tiek miesto pakraščių architektūrines formas, susiliečiančius medžių ir namų siluetus, linijinį upių bei gatvių panašumą į vieną daugiaplanę plokštumą, kurios šifravimas, tarsi subjektyvus žemėlapis, kiekvienam iš savo patirties bei būsenos perspektyvos žvelgiančiam stebėtojui yra vis kitoks.“
Pamatytą tikrą vaizdą subjektyviai pakeičia individo atmintis: vienus objektus fiksuoja stipriau, kitus dėl tam tikrų priežasčių nustumia giliau. Taip kūrėja jungia ankstyvesnius į atmintį įsirėžusius miesto atsiminimus su naujais, kur „praeitis ir ateitis neturi aiškios ribos“. Kur, išgirdus žodį „Kaunas“, prieš akis išnyra ir maždaug prieš šešis amžius pastatyta Vytauto bažnyčia, ir jau nugriautas „Merkurijaus“ pastatas, ir naujoji „Žalgirio“ arena. Atminties prioritetas teikiamas ne „egzistavimui dabar“, o veikiau principui „kiek daug kartų praėjau“. Todėl čia aiškių (laiko aspektu) ribų ir būti negali. Tokia koncepcija atsispindi ir pačioje instaliacijoje, sukurtoje naudojant minkštą medžiagą – poroloną.
„Dangus virš Kauno“ – didelio formato darbas, kurio struktūra bei vidinė logika remiasi Kauno miesto architektonika, taip pat ir autorės asmenine patirtimi, žiūrėjimo tašku bei atmintimi.
Suvokiant instaliaciją svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog autorė net nemėgina aklai sekti natūra. Sienoje sudėliotas vaizdinys neatkuria realaus miesto objektų santykio. Sąmoninga manipuliacija vaizdu (suspaudimas ar ištęstumas) P. Gilytei  yra svarbi kaip metafora.
Pasąmonėje ar tiesiog laikui bėgant sukaupta informacija integruojasi, tampa pildomo vaizdo dalimi. Pikseliais padengta siena gali būti suvokiama ir kaip viso filmo (arba visos vietovės, visos istorijos) sutalpinimas į vieną plokštumą.
Kartu šis kūrinys yra postmodernistinės visuomenės pavyzdys būtent skaidymo aspektu, kadangi autorė pasirinko tokią techniką. Miestovaizdį menininkė, kaip pati įvardija, perteikia poroloniniais pikseliais, kurie nėra vientisa priemonė. Instaliacija sujungiama iš daugybės atskirų segmentų. Gylio įspūdį sienos paviršiuje menininkė pasiekia skirtingais atstumais grupuodama trijų spalvų (baltos, juodos, pilkos) poroloninius pikselius. Atsitraukus nuo instaliacijos, „Dangus virš Kauno“ įgauna vientiso kūrinio įspūdį.
Instaliacija „Dangus virš Kauno“ pritaikyta siaurokai sričiai – Kauno miestui. Tačiau „miesto“ sąvoka apima ne tik gamtos, architektūrinį peizažą, miesto gyventojus, bet ir žmones, lankiusius ar mačiusius tam tikras miesto vietas ar apie jas girdėjusius. Tokie turistai taip pat turi  nesąmoningai susikūrę savitą miesto panoramą. „Kurdama kūrinius, kurie retai gali būti perkeliami ir vėl rodomi kitur, dirbu specialiai toje vietoje apsilankiusiam žiūrovui, tam tikram laikui ir to laiko kontekstui,“ – teigia menininkė.
Miestas yra kintantis laike darinys. Aplinka – žmogus ir gamta – jį be perstojo keičia. Todėl tik tam tikru periodu tam tikras miesto vaizdinys gali būti tam tikro asmens tiesioginis išgyvenimas – prisiminimas. Atminties vaizdiniuose dažniausiai išlieka architektūriniai objektai (juk jie daro didžiulę įtaką žmogaus kasdieniam gyvenimui, pvz. diktuoja ar keičia maršrutą), kurie kelia civilizacijos, kaip miesto sinonimo, asociacijas.
Ant sienos pritvirtintu specifinės vietos kūriniu menininkė perteikia asmeninį ryšį su Kaunu. Pasirinkusi poroloną kaip „aplinkos neatspindinčią, bet ją absorbuojančią, surenkančią medžiagą“, autorė vaizduoja „minkštą praeities bei ateities ribą“. Naudodama vienodas sudedamąsias dalis, P. Gilytė sukuria individualiausią objektą – savo asmeninį miestą. Tokį, kokį ji pažino praeityje, ir tokį, kokį jį žino dabar. Pasitelkusi vidinius vaizdinius kaip itin asmenišką ir jau savaime autentišką meno kūrimo objektą, P.Gilytė kalba apie laiko reliatyvumą kiekvieno asmens ir jo patirties atžvilgiu. Iš atskirų smulkių gabalėlių (kaip ir prisiminimų nuotrupų) autorė sudėlioja išskirtinį ir unikalų Kauno miesto žemėlapį.
KaMaNe.lt



Von Astrid Mayerle, München

Einführungsrede zur Ausstellung
Patricija Gilyte – Raumarbeiten | Anne Wodtcke  – Skulptur in Aktion | 20.10. – 25.11.2011,

Galerie Bezirk Oberbayern, Prinzregentenstr. 14, 80538 München


Zu Patricija Gilyte

Eine Frau allein im Wald mitten im Winter: sie macht Yogaübungen. Die Situation wirkt irreal, skurril. Sub Zero Yogasen, zu deutsch Yoga bei unter Null, nennt Patricija Gilyte dieses Video. Eine männliche Stimme aus dem Off erklärt, welche heilenden, ja wundersamen Eigenschaften die ursprünglich indischen Körperübungen haben, welchen Krankheiten vorgebeugt werden kann, welche gelindert, ja sogar völlig geheilt werden können. Im weitesten Sinn geht es hier um eine lebensverlängernde Maßnahme, eine Kulturtechnik der Selbstoptimierung. Die männliche Stimme, die unter dem gesamten Video liegt, vermittelt den Eindruck: wer nur lange und intensiv genug Yoga betreibt, hat seine körperlich und seelische Fitness ganz und gar in der Hand, der wird nie krank, kein Schnupfen, kein Krebs, nichts kann ihn einholen. In der Art der Montage von Bild und Ton steckt eine sehr eigenwillige Parodie über Selbstoptimierungsmaßnahmen aller Art. Vermutlich wird jeder Ausstellungsbesucher andere komische Momente erkennen.
Das Video erzählt außerdem vom Verhältnis Mensch und Natur. Der Mensch braucht Kleidung als Schutz. Bestimmte Kleidungsstücke – wie etwa die Snowboardhose- sind extrem funktionalisierte Produkte, die erfolgreich vermarktet werden und vorgeben, nur so könnte man sich wirklich bei Minusgraden in die Natur begeben. Die Kleidung, eine Snowboardhose, eine besondere Fleecejacke und eine Schneebrille erscheinen als Vermittler zwischen Mensch und Natur. Der Körper wird zum Zeichenträger: er ist sozial und kulturell konnotiert und eingebunden. Sogar in freier Natur trägt er Zeichen seiner sozialen Herkunft, seines Statusmilieus – aber auch seiner Schutzbedürftigkeit.
In ihren Wandarbeiten verschränkt Patricija Gilyte erlebte und erinnerte Stadtbilder. Sie hat Wandreliefs von Istanbul, Stettin und wie hier von München angefertigt. meist arbeitet sie mit Zuckerwürfeln an der Wand – hier bei München_Frontal mit Schaumstoffwürfeln. Bei genauerem Hinsehen kann man das Haus der Kunst und andere Gebäude Münchens erkennen. Außerdem Straßenlaternen oder ein U-Bahnnetz. Die Schaumstoffwürfel sind als Pixeleinheiten gedacht, wie wir sie aus digitalen Medien kennen. Daher materialisiert die Wandarbeit das cleane Pixel, das sich sonst als winzige Farbfläche auf Flatscreens und PC-Bildschirmen abzeichnet, und holt es ins Haptische, ins Sinnliche hinein.

© Astrid Mayerle

 

Rücksicht / Heed 360° at Videonale 11, Kunstmuseum Bonn

With a broad beach stretching to the horizon as her backdrop, the artist Patricija Gilyte creates sculptural figures that take shape beneath a fabric surface. The sea breezes move and mould these organic forms, subjecting them to constant changes. The rushing wind provides a constant, invariable soundtrack. Only upon closer scrutiny is it evident that a human being is concealed under the changing surface of the sculpture. This is the artist herself, moving her body behind a foam mat, slowly pirouetting. But Patricija Gilyte remains hidden at all times, protected by her fabric shell. As in some of her video performances, she uses the soft, pliable material, which drapes itself around the body in thick, dough-like folds, to create biomorphic sculptures against a landscape. Rücksicht/ heed 360? merges sculpture, performance and video installation, with the various artistic forms of expression inspiring and interpenetrating one another. The artist thus uses the medium of video in her work to reflect, for example, on the formative process involved in creating a sculpture. In Rücksicht/heed 360?, Patricija Gilyte shows nature, form and human in perfect harmony. [SW]

http://v12.videonale.org/227.html?&L=1